Floristikos amato istorija

Floristika – dekoratyvinio meno rūšis, kurianti floristinius darbus (puokštes, kompozicijas, koliažus ) iš įvairių gamtos medžiagų (gėlių, lapų, žolių, uogų, vaisių, riešutų ir kt.). Kompozicijos gali būti tiek iš gyvų tiek džiovintų augalų. Gėlių komponavimo istorija sena, kaip ir žmonijos. Puošti gėlėmis aplinka rūpėjo žmonės visais laikais, nes tai suteikia jaukumo. Apie tai byloja iki mūsų dienų išlikę architektūros paminklai, dekoratyvus menas, dailės kūriniai, poezijos posmai. Seniau gėlėmis buvo puošiamos šventyklos, rūmai, dievų skulptūros, jos buvo naudojamos kultinių apeigų metu ir turėjo gilesnę simbolinę reikšmę. Pasak istorijos šaltinių, floristikos užuomazgos atsirado bronzos amžiuje – tai rodo rasti indai gėlėms merkti. Senojo Egipto piramidėse kasinėjant buvo rasta fikuso, finikinės palmės ir kitų dekoratyvinių augalų sėklų bei lapų. O faraono Tutanchamono kape tarp gausybės auksu spindinčių lobių gulėjo jautrus jo žmonos atsisveikinimas – sudžiuvęs vainikėlis, kuriame buvo ir rugiagėlių žiedų, aguonų bei linų vaisių. Taip pat floristikos pavyzdys garsieji kabantys Babilono sodai – vieno iš didžiausių septynių pasaulio stebuklų. Senais laikais buvo žmonių kurie augino, rinko, rišo gėles , juos tuomet vadino „puokščių rišėjais“ ir tik apie 1850 m. ši profesija pradėta vadinti menu.